Vaikystėje su tėvais dažnai važiuodavome pas mano dėdę į Vilnių. Man tai būdavo vienos smagiausių kelionių – šilti žmonės ir vieta, į kurią visada norėdavosi sugrįžti. Vėliau gyvenimas išsiskirstė savais keliais ir beveik trisdešimt metų artimiau nebendravome.

Kai po daugelio metų vėl susitikome, dėdė paprašė manęs suprojektuoti jo namų virtuvę. Man tai buvo ypatingas prašymas. Jis visą gyvenimą dirbo restauravimo srityje ir vadovavo kultūros paveldo objektų restauravimo darbams. Žmogus, per gyvenimą matęs tiek architektūros, meistrystės ir grožio, savo namams pasirinko mane. Man tai buvo vienas didžiausių profesinių įvertinimų.

Projektavimas vyko nuotoliniu būdu. Iš dėdės atsiųstų nuotraukų ir vaizdo įrašų susipažinau su erdve, o reikalingus matmenis pateikė jis pats.

Namas jau turėjo stiprų charakterį – medinės konstrukcijos ir masyvūs balkiai, rąstinės sienos, natūralių plytų židinys, eklektiški baldai ir per daugelį metų susirinkę daiktai. Esama virtuvė prie šios aplinkos nebetiko, todėl pagrindinė užduotis buvo sukurti naują, kuri natūraliai taptų namo dalimi, bet nebandytų apsimesti sena.

Praktiškumo dėlei kai kur teko ieškoti kompromisų, tačiau galutiniu rezultatu likome patenkinti visi. O šį kartą man tai buvo ypač svarbu. 🙂

ARTIMI

Virtuvės erdvės renovacija